Š.m. lapkričio 15 d. Rytų Europos studijų centras priėmė Taline įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Estijos užsienio politikos instituto (ICDS) atstovą James Sherr. Kalbėtojas pasidalijo savo mintimis apie Rusiją, Ukrainą bei vykstančią dizinformacinę kovą tarp šių dviejų valstybių platesniame tarptautiniame kontekste.

J. Sherr teigė, kad vienas iš pagrindinių dezinformacijos pagrindų yra nežinojimas. Fundamentali problema yra ta, kad Europa skiria labai daug resursų tam, kad suprastų Rusiją, bet daug mažiau žmonių supranta Ukrainą. Žmonės dažnai susidaro nuomonę, kad Rusija yra savotiškas visų įvykių ir konfliktų epicentras todėl perima Rusijos požiūrį ir taiko jį Ukrainai, kas nėra teisinga. Svarbu suprasti ir tai, kad Vakarai vis dar kenčia nuo per didelės supaprastinimo problemos, ypač kalbant apie Ukrainą. Šiuo metu vykstantis karas Ukrainoje gali būti pavadintas naratyviniu ir identiteto karu, pavyzdžiui, čia puikiai tiktų Rusijos skleidžiamas Naujosios Rusijos naratyvą. Žiūrint į Ukrainos valstybę ir teritoriją istoriškai, iki pat XVII a. Rusija nereiškė Ukrainai jokių teritorinių valstybingumo pretenzijų, tačiau dar nuo Ivano III laikų šis naratyvas pasikeitė, kadangi nuo šio laikotarpio jo ir Rusijos kaip valstybės tikslas tapo teritorijos užkariavimas.

Tęsdamas dezinformacijos temą, kalbėtojas išskyrė, kad egzistuoja trys pagrindiniai ir fundamentalūs šio reiškinio lygmenys: dalinė tiesa, melas ir selektyvi tiesa. Melą lengvą atpažinti, bet sunku atpažinti tiesą melagingame kontekste. Kaip pavyzdį galima paminėti plėtojamą naratyvą, kad Ukraina yra suskaldyta valstybė. Tai yra tiesa, tačiau tuo pačiu metu nereikia pamiršti, kad pasaulyje egzistuoja daug ir kitų susiskaldžiusių valstybių, pavyzdžiui, Italija. Tai yra normali realybė, bet kitos Europos šalys neturi kaimyninės revizionistinės valstybės, dėl to šios perspektyvos ne visada supranta. Kitas skleidžiamas naratyvas – Dombaso regione kariauja vietos sukilėliai. Tai yra tiesa, tačiau jie sudaro apie 30-35% nuo visų besikaunančių karių, tad tai nėra dauguma. Be to, net ir patys separatistinių regionų vadovai ne visada sulaukia vietos gyventojų palaikymo dėl vykdomų karinių veiksmų. Taip pat nemažai yra kalbama apie tai, kad Ukraina yra korumpuota valstybė, tačiau reikia suprasti, kad pati Rusija irgi yra korumpuota valstybė, tiesiog jos korupcija ir yra kitokio tipo. Rusijos korupcija yra nuspėjama bei turi aiškiai išreikštą hierarchinę struktūrą, o Ukrainos korupciniai ryšiai yra stipriai decentralizuoti. Paskutinis plačiai paplitęs naratyvas yra tas, kad Vakarai nesilaikė savo pažado neplėsti NATO ribų, kas galimai pradėjo kelti grėsmę Rusijai. Iš tiesų, taip yra taikomas spaudimas, kuris tik didėja neleidžiant laisvai veikti Rusijai.

Apibendrinus padėtį Ukrainoje, reikėtų pastebėti, kad šiuo metu padėtis joje yra iš tiesų pasikeitusi, kadangi ją dabar galime interpretuoti kaip aiškią Vakarų sąjungininkę. Vis dėl to, dėl šios šalies ateities vis dar kyla daug neaiškumų, kadangi iki pat šiol Ukrainoje kyla tarpusavio pasitikėjimo problema. Tuo tarpu Rusijos, kaip valstybės ir išorės faktoriaus, Vakarai šiuo metu pakeisti negali, tad yra labai svarbu išlaikyti savo pačių sukurtas institucijas ir struktūras.