Lapkričio 12 dieną, penktadienį, Rytų Europos studijų centre (RESC) vyko diskusija, skirta pristatyti analitinę apžvalgą „Karinio mobilumo plėtra: dabartinė situacija ir iššūkiai“. Renginyje dalyvavo darbo autorius, atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas, diskusiją moderavo RESC tyrimų programų vadovas dr. Tomas Janeliūnas.

Pristatydamas savo darbą Gintaras Bagdonas pabrėžė, kad karinio mobilumo tema gvildenama, nes Lietuvos apginamumas labai stipriai priklauso nuo sąjungininkų atvykimo į Lietuvą galimybių, tai – esminė gynybos sąlyga, nes geras karinis mobilumas užtikrintų ir priešininko atgrasymą. Dėl šios priežasties karinis mobilumas turi būti nacionalinis prioritetas. Apžvalgoje autorius pasirinko aptarti Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos karinio mobilumo pasiekimus dėl ES ir nacionalinių valstybių turimų įrankių, kurių NATO tiek neturi.

Apžvelgdamas karinio mobilumo situaciją Europoje, G. Bagdonas teigė, kad ši sritis ES yra prioritetinė, o žvilgsnis į ją atkreiptas pablogėjus saugumo situacijai. Nuo 2017 metų Europoje stipriai susirūpinta kariniu mobilumu, skirtas ES finansavimas, imti įgyvendinti įvairūs projektai, ES institucijose numatyti konkretūs veiksmai karinio mobilumo pagerinimui. Lietuvos atveju, tiek nacionaliniuose, tiek vidiniuose dokumentuose akcentuojama karinio mobilumo svarba, pabrėžiama, kad Lietuva siekia dalyvauti bendruose ES projektuose. Daugiausiai vykdomi įvairūs transporto infrastruktūros projektai, su kuo susiję ir pagrindiniai karinio mobilumo iššūkiai Lietuvoje. Prioritetų sąrašas sudarytas ir Lietuvos kariuomenėje, tačiau šiandien nuveiktų darbų neužtenka. Karinis mobilumas, autoriaus teigimu, privalo būti prioritetu Lietuvoje, o jo užtikrinimui būtinas tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

Diskusijos metu paklaustas, ar karinio mobilumo pavyzdį galimą matyti kaip įrodymą, kad ES ir NATO gali kalbėtis, G. Bagdonas sutiko, kad tokios bendros pastangos rodo didelę bendradarbiavimo pažangą, ypatingai tai, kad abi organizacijos yra pasirašiusios bendradarbiavimo dokumentus, iš kurių viena sritis ir yra karinis mobilumas.

Išgirdęs pastebėjimus, kad Lietuvoje, karinio mobilumo kontekste, svarbu vystyti ne tik strateginę, tačiau ir taktinę dalį, taip pat koncentruotis net tik į kelių, bet ir į kitų, pvz.: oro uostų infrastruktūros plėtrą, apžvalgos autorius pabrėžė, kad nors alternatyvos yra gerai ir jos vystomos, norima efektyvumo, o atgrasymo funkcija šiuo atveju nemažiau svarbi. Analizė siekia orientuotis į problemines sritis kariuomenės vertinimu, gilintis į karinio mobilumo klausimą per karinę perspektyvą, kur pirmasis prioritetas – Suvalkų jungtis, tačiau taip pat yra vieta ir oro uostams.

Dr. Tomui Janeliūnui uždavus klausimą apie tarpinstitucinius santykius ir autoriaus asmeninį požiūrį, ar institucijoms pavyksta ištransliuoti savo prioritetus kitoms įstaigoms, Gintaras Bagdonas šioje srityje įžvelgė problemų. Anot jo, nors bendradarbiavimo ir pasitaiko, tarpinstitucinis bendradarbiavimas karinio mobilumo srityje tęsiasi tiek, kiek gaunamas kofinansavimas iš Europos Komisijos. Dėl šios priežasties tarpinstitucinių santykių srityje yra kur tobulėti, nes rezultatą galima pasiekti tik bendradarbiaujant, tai darant prioritetu.

Besibaigiant diskusijai, taip pat buvo paliestos ir kitos temos – bendradarbiavimas su Latvija ir kariuomenės biudžeto panaudojimas. G. Bagdono nuomone, mąstant apie santykius su Latvija, tarpusavio bendradarbiavimo klausimai turėtų būti aktualesni Lietuvos kaimynams. Kalbėdamas apie kariuomenės biudžeto panaudojimą karinio mobilumo infrastruktūrai gerinti, analitikas buvo skeptiškas – jo požiūriu, net jei Lietuvoje tai kažkas įgalintų, toks dalykas nebūtų naudingas, nes keliai, uostai yra viešojo sektoriaus dalis, todėl geriausia, kai nacionaliniai prioritetai yra suderinti su kariuomenės poreikiais.