2021 m. gruodžio 10 d. Valdovų Rūmuose įvyko septintoji metinė užsienio politikos konferencija, skirta „Diplomatijos šefui“ Stasiui Lozoraičiui atminti, kurią organizavo RESC su Konrado Adenauerio fondu. Įvykusios konferencijos tema – „Lietuvos užsienio politika neramiame pasaulyje“, o jos siekis buvo aptarti aktualiausius iššūkius, su kuriais šiuo metu susiduria Lietuva savo užsienio politikoje. Konferenciją sudarė trys dalys, iš kurių kiekviena atitinkamai buvo skirta Lietuvos energetiniam saugumui, Baltarusijai, ir Kinijai.

Atidarymo metu įžanginius žodžius tarė RESC direktorius Linas Kojala ir Konrado Adenauerio fondo direktorė Baltijos šalyse Elisabeth Bauer.

Pirmo panelio metu Lietuvos energetikos ministras Dainius Kreivys savo pranešime siekė įvertinti energetinio saugumo situaciją iš platesnės perspektyvos, visos Europos Sąjungos mastu. Ministras pažymėjo, kad energetinis saugumas yra neatsiejama nacionalinio saugumo dalis ir dėl to energetinio saugumo užtikrinimas yra esminė sąlyga darniam bet kurios valstybės veikimui bei jos gynybai. Anot D. Kreivio, dėl popandeminio atsigavimo bei Rusijos rinkos manipuliavimų, šokusios energijos kainos ypač gerai parodė visos Europos energetinio saugumo spragas bei jų galimus kaštus. Šiame kontekste ministras teigė, jog ambicingas Vokietijos siekis per artimiausią dešimtmetį pilnai atsisakyti atominės energetikos bei kietojo kuro, pilnai perkeliant elektros gamybą į atsinaujinančius šaltinius bei gamtines dujas, neišvengiamai sąlygos gamtinių dujų paklausos augimą. Pradėjus veikti „Nord Stream 2“, dujų kiekiai iš Rusijos į Vokietiją augs ir bus žymiai didesni nei šiandien esami. Pasak ministro, Berlyne egzistuoja neoficialiai išsakomas argumentas dėl pasitikėjimo Rusija. Teigiama, kad po dujotiekio paleidimo ne Vokietija bus priklausoma nuo Rusijos, o Rusija nuo Vokietijos. Tačiau Rusija jau keliolika metų diversifikuoja savo dujų eksporto kryptis bei valdo tris didžiausias Vokietijos dujų saugyklas, kurios dabartinio kainų piko metu faktiškai yra laikomos prastovoje. Be to, Ukrainos bei Moldovos pavyzdžiai vaizdžiai parodo kaip Rusijos sukurti energetiniai instrumentai gali būti naudojami politiniam spaudimui. Lietuvos kontekste tokiu spaudimo įrankiu tapo Astravo atominė elektrinė, nors pastarieji įgyvendinti sprendimai dėl avarinio sinchronizavimo su Lenkijos tinklu, bei elektros iš Astravo patekimo į Lietuvos energetinę sistemą užkirtimo sumažina šios atominės elektrinės geopolitinę įtaką. Būtent dėl šių grėsmių, anot D. Kreivio, Europos Sąjungai energetiką būtina suvokti kaip nacionalinio saugumo dedamąją. Savo pranešimą ministras užbaigė raginimu skirti daugiau intelektualinių pajėgumų didžiųjų energetinių klausimų analitikai bei supratimui ir dirbti su Vakarų partneriais visais diplomatiniais kanalais, derinant energetinį saugumą užtikrinančius veiksmus.

Antras panelis apie Baltarusijos režimo keliamus iššūkius vyko diskusijos formatu, jame dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas ir Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) primininkas Tomas Vytautas Raskevičius, diskusiją moderavo RESC vyriausioji projektų vadovė Simona Merkinaitė.

V. Raskevičius pastebėjo, kad Baltarusijos veiksmai Lietuvai sukuria iššūkius trejose plotmėse – nacionalinio saugumo, užsienio politikos, ir humanitarinėje žmogaus teisių plotmėje. Taip pat parlamentaras pastebėjo, jog Lietuvai primesta migracijos krizės darbotvarkė iš lietuviško diskurso visiškai eliminavo kalbėjimą apie pačių baltarusių teisių pažeidimus iš režimo pusės bei aktualizavo būtent nacionalinio saugumo temą. Tuo tarpu L. Kasčiūnas nesutiko, kad A. Lukašenkai pavyko primesti Lietuvai savo darbotvarkę. Anot jo, Lietuva nepasidavė pirminei A. Lukašenkos retorikai dėl bendradarbiavimo po 2020 metų politinės krizės, kas ir privertė Minsko režimą ieškoti kitų paveikimo būdų, vienas iš kurių tapo nelegalios migracijos eskalavimas. Tačiau ir čia Lietuvos bei Lenkijos sprendimas dėl migrantų apgręžimo sujaukė A. Lukašenkos planus, ir jis nesugebėjo tinkamai pasinaudoti šia krize nei inicijuojant derybas su Lietuva, nei su ES. Taip pat NSGK pirmininkas teigė, jog nelaiko apgręžimo politikos žmogaus teisių pažeidimu, kadangi būtent nelegalios migracijos skatinimas būtų paskata potencialiems migrantams ir toliau tapti žmogų kontrabandininkų aukomis. Anot L. Kasčiūno, A. Lukašenkai išgyventi leidžia tik kariuomenės bei vidaus jėgos struktūrų lojalumas ir Rusijos parama, tačiau diktatoriaus socialinio kontrakto su visuomene jau nebėra ir vienu ar kitu būdu, bet represijų ciklas turi pereiti į kitą stadiją.

Abu prelegentai sutarė, jog svarbiausias dalykas toliau yra neužmigti ant laurų ir veikti proaktyviai, nes migrantų krizė vėl parodė, jog šiuolaikiniame pasaulyje nyksta riba tarp karo ir taikos. Iš pirmo žvilgsnio socialinės krizės gali įgauti karinių elementų ir tokiose situacijose reikalingas politinis sprendimas grėsmei identifikuoti. L. Kasčiūnas pažymėjo, jog Lietuva šioje srityje yra pakankamai gerai susitvarkiusi šalis, paminėdamas šalies padarytą darbą dėl investicijų į strateginius objektus saugumo. Tačiau ši problema vis dar yra aktuali kitose ES ir EEA šalyse ir Lietuvos interesas turėtų būti iškelti šiuos klausimus tarptautinėje darbotvarkėje.

Diskusiją apibendrino RESC valdybos nario ir VU TSPMI dėstytojo Vyčio Jurkonio komentaras, kuriame jis teigė, kad nacionalinio saugumo ir žmogaus teisių priešpriešinimas bei dirbtinio pasirinkimo tarp jų formavimas yra klaidingas, be to, Lietuvos interesas turėtų būti ne noras nuversti diktatorių, o siekis, kad Baltarusijoje galiotų tarptautinės teisės normos ir įvyktų tikri rinkimai, nes būtent šito nori pati baltarusių visuomenė, ir ateityje ji nepamirš tinkamo mūsų indėlio į šį siekį.

Trečią panelį moderavo RESC vyriausiasis politikos analitikas Vladimiras Laučius, jame dalyvavo parlamento nariai Gintautas Paluckas ir Matas Maldeikis.

Paluckas teigė, jog šiandieninė Lietuvos užsienio politika pasižymi konsensuso nesiekimu parlamente, bei pažymėjo, jog į pasirinkimą tarp Taivano ir Kinijos Lietuva save įspaudė pati, nes būtų įmanoma palaikyti santykius su abiem šalimis. Jo žodžiais, Kiniją reikia ne izoliuoti, o įtraukti, suminkštinant jos reakcijas. Anot G. Palucko, jį stebina dabartinė naujojo Šaltojo karo retorika, vaizduojanti įtampą kaip kažką, ką reikia gilinti. M. Maldeikis oponavo, jog visų pirma labai sparčiai keičiasi pati Kinija, kuri sparčiai ekonomiškai išaugo po jos įleidimo į tarptautinę prekybą 1972 metais, tačiau daugiau ji ankstesniais tempais augti nebegali, dėl to socialinis kontraktas tarp kinų visuomenės ir Kinijos komunistų partijos trūkinėja, o tai yra pagrindinė Kinijos poslinkio į autoritarizmą priežastis. Šiame kontekste visos Vakarų šalys keičia savo požiūrį į Kiniją, o Lietuva tiesiog tapo viena pirmųjų. Taivanas yra savotiška pasaulio refleksija į šitą Kinijos poslinkį. V. Laučiui paklausus kokią naudą Lietuva gauna iš dabartinės konfrontacijos, M. Maldeikis atsakė, jog nauda yra saugumo ir ekonomikos sferose, tačiau pirmiau pabrėžė, jog konflikto su Kinija naratyvas yra primestas pačios Kinijos, nes Taivano atstovybės atidarymas nėra Vienos Kinijos principo išsižadėjimas ir niekas sąmoningai su Kinija konfliktuoti nenorėjo. Taip pat jis pridūrė, jog nepaisant buvusių vyriausybių pastangų, ekonomiškai Kinija mums taip niekada ir nebuvo atsivėrusi, o dabartiniai ryšiai su Taivanu yra labai didelis galimybių langas. Reaguodamas G. Paluckas atsakė, jog savo potencialu Taivanas Kinijos niekada nekompensuos bei vėl atkartojo tezę, jog didesnis konfliktas negali lemti didesnį saugumą. Be to, jis teigė, jog JAV dėmesiui ir taip krypstant iš Europos į Pietryčių Aziją, užuot bandžiusi jį toliau fokusuoti mūsų regione, Lietuva pati tik dar labiau aktualizuoja Kinijos problemą.

Diskusiją apibendrino RESC tyrimų programų vadovas bei TSPMI dėstytojas Tomas Janeliūnas. Jis pagyrė emocingą prelegentų kalbėjimą ir nebijojimą išdėstyti skirtingas pozicijas, tačiau pastebėjo, jog tai yra ir atspindys to, kad Kinijos atžvilgiu Lietuvos politikoje vis dar nėra konsensuso. Iš kitos pusės, tai yra didelis posūkis Lietuvos užsienio politikai nuo ilgą laiką nusistovėjusio vieno Rusijos klausimo, o tai Lietuvai suteikia daug privalumų. Tuo pat metu, matyt dėl šio klausimo naujumo, Lietuvos pozicijoje Kinijos bei Taivano atžvilgiu vis dar pasitaiko klaidų ir nesuderinamumų, tad T. Janeliūnas palinkėjo pagrindiniams Lietuvos politikos formuotojams kuo greičiau atrasti konsensusą šiuo klausimu.