JAV ir NATO derybos su Rusija, prasidėjusios nepaisant Maskvos ultimatyvių ir nerealistinių reikalavimų, iškeltų telkiant karines pajėgas prie Ukrainos sienos, skatina svarstymus apie galimus susitarimus, kuriems pasiekti greičiausiai prireiktų Vakarų nuolaidų Rusijai. Toks scenarijus, keliantis nerimą Lietuvai ir kitoms Vidurio Rytų Europos valstybėms, neatrodo visiškai neįmanomas, nes, jei JAV nebūtų pasirengusios ieškoti su Rusija bendrų vardiklių saugumo Rytų Europoje klausimais, sėsti prie derybų stalo po grubių ir ultimatyvių Rusijos pareiškimų vargu ar būtų buvę prasminga. Juolab kad netrūksta kritikos JAV sprendimui apskritai derėtis su Rusija šios iškeltų reikalavimų kontekste.

Komentuodamas susiklosčiusią situaciją „Echo Moskvy”, Rusijos politologas Stanislavas Belkovskis sako, jog agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika padeda konsoliduoti ir stiprinti NATO. Toliau kelianti įtampas Rusija, anot Belkovskio, suteikia progą Jungtinėms Valstijoms po Donaldo Trumpo kadencijos vėl imtis lyderystės Aljanse ir ne tik telkti sąjungininkes Europoje, kurių vienas iš lyderių dar visai neseniai kalbėjo apie „NATO smegenų mirtį”, bet ir plėsti sąjungininkų ratą. Šitai teigdamas, Belkovskis atkreipia dėmesį į Švedijos ir Suomijos svarstymus dėl prisijungimo prie bloko bei Jenso Stoltenbergo pareiškimą apie šių valstybių galimą priėmimą į boką „be eilės”.

Aptardamas šią geopolitinę konsteliaciją, Belkovskis piešia galimus mainų tarp JAV ir Rusijos scenarijus, nors čia pat pripažįsta, kad tokie scenarijai primena sąmokslo teoriją, kuria jis asmeniškai netiki^[1]. Įdomu tai, kad, Belkovskis, ne sykį pabrėžęs, jog Putinas – prastas stategas ir viso labo – geras „specialiųjų operacijų” atlikėjas, šiuose scenarijuose nenumato didelio masto karo tarp Rusijos ir Ukrainos.

Stanislavas Belkovskis, politologas, „Echo Moskvy” politikos apžvalgininkas:

„Žinoma, Rusija negali išsikovoti veto teisės NATO plėtrai. Tačiau realizavus Minsko susitarimus ar pripažinus Donecko ir Luhansko (DLR r LLR) respublikas, Ukraina jau techniškai nebegalėtų įstoti į NATO, nes ji nebūtų konsoliduota terotorija, neturinčia pretenzijų kaimyninei valstybei. O tai daro integraciją į NATO neįmanomą.

Iš esmės įmanomas ir susitarimas tarp JAV bei NATO ir Rusijos dėl to, kad, tarkime, NATO valstybės, ypač JAV, neplėtoja karinio bendrdarbiavimo su Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO) priklausančiomis šalimis. Plius amerikietiška puolamoji ginkluotė nedislokuojama valstybėse, turinčiose su Rusija sausumos arba jūros sienas.

Visa tai – įmanoma. Maža to, tai gali vesti prie to, kad, jei Abchazija, Pietų Osetija, DNR ir LLR, jas pripažinus Rusijai, taip pat Transnistrija sulaukia tarptautinio pripažinimo, ir jei taprtautinė bendruomenė, tęsiant šį scenarijų ir šią filosofiją, pripažįsta Krymą Rusijos dalimi, tai Rusija gali atšaukti savo petenzijas dėl Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos stojimo į NATO”.

Lietuvos ir Prancūzijos ekspertų komentarai

Tomas Janeliūnas, VU TSPMI profesorius, RESC tyrimo programų koordinatorius:

„Rusijos pastangos priversti JAV ir NATO kalbėtis su Kremliaus atstovais dėl tariamų saugumo garantijų Rusijai keliant įtampą iš dalies pasiteisino. Bidenas ir jo administracijos atstovai sutiko pradėti pokalbius ir išklausyti Kremliaus ultimatyvių reikalavimų be jokių išankstinių sąlygų. Tai Putinui turėtų patvirtinti, kad „įtampos eskalacija“, kaip būdas priversti amerikiečius pradėti derybas, yra tinkamas ir efektyvus.

Tačiau ši taktika nepakeitė nei JAV, nei NATO šalių įsitikinimo, kad Rusija negali tikėtis kažkokių garantijų dėl NATO plėtros stabdymo ar juolab „grįžimo prie 1997 m.“ situacijos (t. y. karinių pajėgų ir ginkluotės patraukimo iš NATO šalių, kurios įstojo į Aljansą 2004 m. ar vėliau). Todėl „įtampos eskalacija“ bent jau pirmuoju savo veiksmu išnaudojo maksimaliai galimą potencialą – amerikiečiai užsiminė tik apie tai, jog galima kalbėti dėl tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo priemonių (pavyzdžiui, išankstinius perspėjimus apie karines pratybas, aktyvesnį stebėtojų įtraukimą) arba abipusius įsipareigojimus dėl vidutinio nuotolio raketų (ne)dislokavimo Europoje. Tai anaiptol ne tie klausimai, kurie labiausiai rūpi Kremliui. Todėl dabar veiksmas tampa daug sudėtingesnis.

Visų pirma, ultimatyvus Rusijos tonas privertė NATO šalis ir net ES institucijas susitelkti ir prisiminti, jog Rusija su savo agresyviais ketinimais niekur nedingo. Pastaraisiais metais globalūs įvykiai buvo nustūmę „Rusijos klausimą“ į gerokai žemesnes pozicijas saugumo darbotvarkėje. Dabartinis Kremliaus ultimatyvus tonas ir karinės įtampos eskalavimas šalia Ukrainos sienų vėl verčia galvoti apie neišspręstus Europos saugumo reikalus ir net svarstyti galimų naujų sankcijų Rusijai scenarijus, jei Kremlius imtųsi karinių veiksmų.

Tad užuot sulaukusi iš JAV įsipareigojimų „gerbti Rusijos interesus“ ir nustatytų „raudonąsias linijas“, kurių neperžengs NATO, Rusija pasiekė tik tai, kad vėl yra minima kaip potencialus agresorius, kurį būtina pažaboti. O NATO gali iš to išeiti dar stipresnė – ne tik padidinti karių skaičių ir ginkluotės kiekius rytiniame flange, bet ir išplėsti savo narių skaičių (Švedijoje ir Suomijoje vėl atgimsta rimtos diskusijos dėl galimos narystės NATO). Tad po pradinio įtampos eskalavimo etapo Kremliui teks rinktis: arba ieškoti formalios priežasties ir išlaikant veidą atsitraukti, arba palypėti dar vienu laipteliu įtampos didinimo link.

Pastarasis variantas vis dar kelia nerimą Vakarams. Rusija karo greičiausiai nenori, tačiau jos pasirinktas „įtampos eskalavimo“ būdas gali skatinti tai daryti. Nesulaukęs norimo rezultato iš pokalbių su amerikiečiais ir NATO, Kremlius gali pamėginti dar labiau paspausti.

Tai nebūtinai reikš intensyvių ir plačių karinių operacijų ar kampanijų vykdymą. Putinui net nereikia karo, kurį jis planuotų laimėti. Rusijos vadovai greičiausiai vis dar įsitikinę, kad Vakarai yra silpni ir būtinai pasiduos spaudimui, tiesiog dabar šis spaudimas dar per silpnas. Vien karinio konflikto su Ukraina pradžia, pagal  Kremliaus logiką, gali išgąsdinti Vakarus taip, jog jie galiausiai sutiks su Rusijos sąlygomis (ar bent jau su dalimi jų).

Tačiau čia ir glūdi didžioji „įtampos eskalacijos“ bėda – kaip ir bet kuriame blefavimo žaidime, sulig kiekvienu nauju žingsniu blefavimo kaina auga, jei priešininkas netiki ir nepasiduoda jūsų blefavimui. Nepanašu, jog amerikiečiai būtų linkę nusileisti net ir prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainoje. Priešingai – tai greičiausiai sulauks atsako, kurį jau Rusijos vadovai šiuo metu laiko blefavimu. Todėl sustabdyti „įtampos eskalacijos“ spiralę gali būti vis sunkiau, nes atsitraukimas reikš vis didesnius politinius ir ekonominius kaštus.”

Laurynas Kasčiūnas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas:

„Pirmiausia susitikimai Ženevoje ir Briuselyje nėra derybos tikrąja to žodžio prasme. Iš JAV ir NATO pusės tai yra dialogas siekiant spręsti problemą diplomatinėmis priemonėmis.

Rusija ultimatyviai pasiūlė pasirašyti du dokumentus: sutartį tarp JAV ir Rusijos dėl saugumo garantijų ir susitarimą dėl saugumo užtikrinimo priemonių tarp Rusijos Federacijos ir NATO valstybių narių.

Iš esmės šių dokumentų turiniu Rusija siekia grįžti į šaltojo karo laikų Europos padalijimą į įtakos sferas. Taip Rusijos reikalavimą suprantame mes ir daugelis NATO valstybių narių (sprendžiant iš viešumoje girdimos retorikos).

Scenarijų gali būti įvairių, ir jie priklausys nuo tolesnių įvykių.

Pats blogiausias įmanomas scenarijus būtų – jei Rusijai didinant karinę eskalaciją suaižėtų JAV ir kitų NATO valstybių narių vieninga pozicija. Kitas blogiausias scenarijus – Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, nors tokiu atveju Baltijos valstybių rimto gynybos sustiprinimo poreikis taptų skubus ir nekvestionuojamas.

Mes matome tris raudonas linijas, kurių negalima peržengti bet kurio scenarijaus atveju:

1) NATO saugumo garantijų erdvė yra vientisa, vienodai ginama ir nedaloma į jokias zonas ar linijas;

2) NATO atvirų durų politika yra nekintama ir nekvestionuojama, jokia trečia šalis neturi balso teisės sprendžiant naujų narių priėmimo klausimą;

3) Baltarusija turi išlikti suvereni nepriklausoma valstybė.

Lygiai taip pat bet kurio scenarijaus atveju turime siekti nuolatinio JAV pajėgų buvimo Lietuvoje, ruošti tam savo infrastruktūrą.

Dėl Minsko susitarimų įgyvendinimo – Ukrainos teritorinis vientisumas yra pripažintas ir nekvestionuojamas. Spekuliacijos apie Krymo pripažinimą Rusijai bei DNR, LNR, Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės tarptautinį pripažinimą mainais į Rusijos atsisakymą veto (kurio ji neturi) dėl NATO plėtros (Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos įstojimo) de facto reikštų jos veto pripažinimą, o to tiesiog negali būti.”

Bruno Tertrais, Prancūzijos Montaigne’io instituto ekspertas:

„(…)Ar tai reiškia, kad Vašingtonas ir jo sąjungininkai turėtų atmesti bet kokią diskusiją su Rusija apie dabartinę saugumo tvarką? Žinoma, ne. Pavyzdžiui, yra pagrindo diskutuoti apie pasitikėjimo kūrimo priemones, tokias, kaip karinės pratybos ir „karštosios linijos”.

Atrodo, kad Rusija nuoširdžiai baiminasi, jog Ukraina gali tapti poligonu Rusijos puolamajai ginkluotei (problema yra ne tik dėl Ukrainos NATO, bet ir dėl NATO Ukrainoje), o Ukrainos kariuomenė vieną diena gali tapti pajėgi atsiimti okupuotas Donbaso teritorijas. Scenarijus, kuris gali neleisti naktimis sumerkti akių Rusijos planuotojams, tai – Vakarų remiamas puolimas Rytų Ukrainoje, kurio tikslas būtų – suvereniteto visoje teritorijoje atkūrimas. Panašiai kaip padarė Kroatija 1994 m.

Nėra neįmanoma įsivaizduoti, kad Kijevui būtų ribojamas ginklų tiekimas mainais į Minsko-2 susitarimų visišką priėmimą ir įgyvendinimą iš Kremliaus pusės.

Rusijos sluoksniuose taip pat baiminamasi, kad NATO gali dislokuoti puolamąsias raketas Lenkijos ir Rumunijos Mk-41 bazėse, skirtose atremti balistinių raketų smūgius iš Vidurio Rytų. Galima būtų numatyti tokiose bazėse dislokuotos ginkluotės ribojimus ir patikrinimus.

Visa tai, žinoma, remiasi prielaida, kad Rusija jau nėra apsisprendusi pradėti puolimo. Šiuo metu mes to dar nežinome. Ir Kremliaus skaičiavimai gali kisti bei priklausyti nuo to, kas vyko Kazachstane kilus maištams ir pasiuntus į šią šalį Rusijos vadovaujamus „taikdarius”. Pirmosios šių metų savaitės ir mėnesiai parodys, kur link krypsta žaidimas.”^[2]

^[1] Belkovskis vienoje savo teksto vietoje rašo, jog konspirologiniai JAV ir Rusijos susitarimo scenarijai įmanomi, bet kitoje vietoje sako, kad jais netiki, ir įžvelgia keistais Maskvos reikalavimais grįstose derybose Rusijos nevisavertiškumo kompleksus:

„Но я тоже не верю в конспирологическую теорию как с отравлением Назарбаева, так и с тайным пактом, потому что никакого тайного пакта Москвы и Вашингтона нет, а есть колоссальный комплекс неполноценности России перед западом. То самое низкопоклонство перед Западом — помните?

Для России отдельным самостоятельным результатом всех этих торгов является, во-первых, акт и факт прямых переговоров с США, даже без Евросоюза. Чтобы сказать себе, что мы равны Соединенным Штатам Америки. Это уже победа, независимо от того, чем заканчиваются переговоры. Во-вторых, нужно, опять же, вернуть благосклонность США. Это, в конечном счете, и есть цель переговоров. Не полностью ликвидировать окружающий наш мир, по итогам чего «они сдохнут, а мы попадем в рай», как говорил Владимир Владимирович Путин. Нет.

Если бы не наше низкопоклонство перед Западом, то не было бы никаких причин для этой эскалации и криков о гарантиях безопасности одновременно с утверждениями, что эти гарантии безопасности должны дать нам государства, силы и люди, которым мы якобы полностью не доверяем. Мы не просто им доверяем — мы их любим тайно. Такая извращенная форма любви. И операция по принуждению к любви Запада, которую Владимир Путин начал весной 2014 года, продолжается по сей день и близится к кульминации и развязке. Конечно, полностью утверждать, что войны не будет, я не могу — это было бы слишком дерзновенно. Дай Бог.”

^[2] https://www.institutmontaigne.org/en/blog/ultimatums-and-ukraine-and-why-nato-enlargement-not-problem