Greta didžiųjų ES pastarojo meto strategijų – Europos ekonomikos gaivinimo strategijos bei Žaliojo kurso – Europos Komisija 2021 m. gruodį pristatė naująjį ES infrastruktūros projektą „Global Gateway“ (liet. „Pasauliniai vartai“). Juo siekiama apjungti skirtingus ekonomikos sektorius (pavyzdžiui, skaitmeninę ekonomiką su energetika ir transporto sektoriumi) ir integruoti įvairias viešojo sektoriaus dalis (pavyzdžiui, sveikatos politiką su švietimu bei moksliniais tyrimais). Kaip suponuoja pats programos pavadinimas, jos išskirtinumas – tai ES veiksmų globalumas, kuris gali tapti tiek šio projekto sėkmės garantu, tiek nusivylimo priežastimi.

Jau 2021-2027 m. Europos komanda, kaip planuojama, sutelks iki 300 mlrd. eurų vertės investicijų į penkias sritis: skaitmenines technologijas, klimatą ir energetiką, transportą, sveikatą, švietimą ir mokslinius tyrimus. „Pasaulinių vartų“ programa iš dalies atkartoja pastaraisiais metais ES vykdytos užsienio ekonominės politikos logiką, visų pirma remiantis jos patirtimi vykdant 2018 m. priimtą „ES – Azijos junglumo plėtojimo strategiją“ (angl. EU – Asia connectivity strategy), plėtojant partnerystes su Japonija ir Indija, taip pat įgyvendinant europinę politiką Vakarų Balkanuose, Rytų partnerystės bei Pietų kaimynystės šalyse. Naujosios strategijos geografija, tiesa, dar platesnė. Strategijoje ypatingas dėmesys skiriamas Afrikai, Vidurio Azijai bei Lotynų Amerikai.

Poreikis panašiai programai nekelia abejonių. Remiantis EBPO skaičiavimais, iki 2040 m. pasaulinis investicijų į infrastruktūrą deficitas sieks 13 trilijonų eurų. Tam, kad globaliu mastu būtų įmanoma įveikti infrastruktūrinę atskirtį ir šalyse partnerėse pasiekti su tuo susijusius darnaus vystymosi tikslus, kartu ribojant klimato kaitos ir aplinkosauginių problemų keliamas grėsmes, per metus reikės maždaug 1,3 trilijono eurų investicijų. Jei Europoje norima, kad visos šio poreikio nišos neužpildytų Kinija, iš ES turės plaukti reikšmingos investicijos. Visgi išlieka klausimas, kokiu būdu tai vyks.

Kadangi europinės investicijos apims ne tik senąjį kontinentą, bet ir bus naudojamos globalioms partnerystėms užmegzti ir plėtoti, procedūrinė „Pasaulinių vartų“ strategijos dalis yra ypač svarbi. Reikalaujama, jog investicijos būtų vykdomos laikantis europinių demokratijos ir skaidrumo standartų. Toks normatyvinis kriterijus tiko ir nesukėlė papildomų problemų, tarkime, Japonijai, bendradarbiavimu su kuria buvo remiamasi strateguojant „Pasaulinius vartus“, tačiau tai nereiškia, jog panaši praktika pasiteisins dirbant ir su kitomis valstybėmis, kurių požiūris į demokratijos standartus gali gerokai skirtis nuo ES lūkesčių.

 „Pasauliniai vartai“ kaip geopolitinis projektas

Politinėje Lietuvos darbotvarkėje terminas „junglumas“ atsirado neseniai – kol jis dar neprigijęs, svarbu tinkamai suprasti jo reikšmę. Junglumas, o kartu ir „Pasaulinių vartų“ projektas, reikia ne vien fizinę infrastruktūrą. Jei šitame kontekste ir kalbame apie kelius, jie nėra vien fiziniai. Junglumas, pasak ES ambasadorės ypatingiems pavedimams junglumo klausimams R. Vlahutin, apima ir visą susisiekimo struktūrą. Į šią sąvoką telpa tiek bendri standartai, taikomi globaliai, tiek ir skaitmeninis to pasaulio „sujungimo“ dėmuo.

Junglumo projektai, vykdomi Europos Sąjungos, implikuoja ne tik tarptautinį, bet taip pat ir geopolitinį veikimą. Juk kartu su investicijomis, eksportuojamos ir europinės nuostatos bei veikimo principai (arba „vertybės“, kaip įprasta sakyti). Tokiu būdu „Pasauliniai vartai“ gali būti priešpriešinami ar lyginami su Kinijos vykdoma „Vienos juostos ir vieno kelio“ iniciatyva. Atrodo, jog kuriant europinį projektą buvo tikimasi, jog jis taps vakarietišku atsaku į Rytų milžinės tarptautinį ekonominį veikimą. Tai patvirtina ir faktas, jog ši iniciatyva buvo paskelbta praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai Didžiojo septyneto šalys, vadovaujamos Jungtinių Amerikos Valstijų, pasiskelbė pradedančios programą „Sukurkime geresnį pasaulį“ (angl. Build Back Better World), kuria siekiama išspręsti maždaug 40 trilijonų JAV dolerių, reikalingų infrastruktūrai besivystančiose šalyse, problemą.

Pradėjus kalbėti apie „Pasaulinius vartus“, buvo imtos lyginti ES ir Kinijos daromos investicijos į globalią infrastruktūrą. Pasirodo, jog šie skaičiai mažai tesiskyrė, tačiau nepaisant europinių investicijų dydžio, jos vargu ar virsta tokia pačia politine įtaka, kaip Kinijos. Taip galėjo atsitikti dėl ES investicijų fragmentacijos – juk kiekviena šalis narė yra laisva naudotis galimybe išorėje veikti nepriklausomai nuo ES centro, įskaitant ir ekonomiškai. Tad vienas iš „Pasaulinių vartų“ tikslų ir yra apjungimas ir struktūrizavimas to, kas jau vyko prieš tai, iki projekto gairių suformulavimo. Čia ypatingai svarbus tampa sugebėjimas mąstyti strategiškai ir apsibrėžti, kur (ne)norima ir (ne)galima veikti, tuolab prisimenant, jog programa yra ilgalaikė – infrastruktūros, ar tai išimtinai fizinės, ar skaitmeninės, retai kada egzistuoja trumpai. Europa turi galvoti apie savo saugumą, tiek konvencine, tiek išplėstąja prasme – „Pasauliniai vartai“, nors netobulai ir ribotai, visgi gali prisidėti prie šių poreikių užtikrinimo.

Grėsmė iš Kinijos

Tenka pripažinti, jog būtent Kinija pirmoji suprato infrastruktūros (ypač besivystančiose šalyse) svarbą, ir pradėjo teikti joms pasiūlymus, kurių buvo sunku atsisakyti. Nors Pekinas teigė siekiantis tik ekonominių tikslų, greitai paaiškėjo, jog jo ekonominė darbotvarkė pajungta politiniams tikslams. Pavyzdžiui, Kinijos suteiktos paskolos prisidėjo prie finansavimą gavusių valstybių lojalumo Kinijai sustiprėjimo (ypač Kinijai svarbiais klausimais dėl žmogaus teisių pažeidimų pačioje Kinijoje ar kitais atvejais balsuojant JTO). Be to, kitaip nei „Pasauliniai vartai“, kiniškas „Vienos juostos ir vieno kelio“ projektas nereikalauja iš skolininkų jokių darbo sąlygų ar projekto tvarumo standartų išpildymo, kas savaime palengvina šalių prisiimamą projektinę „naštą“. Kita problema yra ta, kad ES pasiūlymai paprastai būna kiek brangesni nei kiniški. Kainos skirtumas kyla dėl produkto ar paslaugos kokybės bei to, kad joms taikomas ilgesnis garantinis laikotarpis. Kinijos pasiūlymai yra patrauklesni, nes Pekinas garantuoja ir pats deda pinigus į savo sukurtus investicinius bankus bei fondus, kurie investuoja į „Juostos ir kelio“ projektus. Tuo tarpu valstybės, kurioms ypač reikia tokių investicijų, dažnu atveju negali sau leisti mokėti net ir nedaug aukštesnę kainą. Visa tai daro Kinijos iniciatyvą patrauklesne.

Be to, Kinija globalioje arenoje nėra vien tik ideologinė ar investicinė ES oponentė. Daugumos Europos šalių tiekimo grandinės yra priklausomos nuo Kinijoje gaminamų komponentų. Kai kuriais atvejais vienintelis būdas rasti alternatyvą kiniškai produkcijai yra „iš naujo išrasti“ trūkstamą komponentą – tam, neabejotina, būtina stiprinti inovacijas ir tyrimus. Būtent šie akcentai „Pasaulinių vartų“ projekte atsirado neatsitiktinai – juos įgyvendinus, galėtų būti išspręsta didžiulė Europos šalių gamybinės priklausomybės nuo kiniškų produktų problema.

ES stipriosios pusės

Europos Sąjunga, įžengusi į globalią rinką ir pradėjusi joje varžytis su Kinija, turi kuo plačiau išnaudoti savo stiprybes. Viena iš jų – tai ES gebėjimas efektyviai bendradarbiauti su privačiu sektoriumi. Be jo įsitraukimo bei investicijų globalios infrastruktūros sukūrimas būtų tiesiog neįmanomas. Tuolab, kad ES kaip demokratinių ir atvirų valstybių bloko architektūra yra daug palankesnė santykių su verslu kūrimui. Abipusiu pasitikėjimu ir nauda (vieniems – ekonomine, kitiems – (geo)politine) pagrįsti santykiai yra itin svarbūs.

Be to, „Pasauliniai vartai“ yra platforma ES kalbėtis su šalimis bendramintėmis. Europos Sąjungos įvaizdis globalioje ekonomikoje gali būti sukurtas patraukliai, o partneriai siektų ES investicijų, nes ji nėra agresyvi, ji siejama su kokybe, ES padeda kitiems tapti atsparesniems bei konkurencingesniems. Pavyzdžiui, Centrinės Azijos valstybės, įstrigusios tarp Rusijos ir Kinijos, galėtų matyti bendradarbiavimą su ES kaip galimybę turėti daugiau sprendimo laisvės. Jos ir sudaro didelę dalį „vidurinio koridoriaus“ (angl. Middle Corridor), žemės keliu jungiančio Rytus su Vakarais ir „apeinančio“ pačią Rusiją. Nekyla dvejonių dėl jo strateginės geopolitinės reikšmės, ypatingai ilguoju laikotarpiu.

Kol kas ES prioritetu išlieka jos kaimynystėje esančios šalys, tarp jų – Rytų kaimynystės ir Vakarų Balkanų valstybės. Būtent čia Europa ypatingai daug investavo į infrastruktūrą, nepaisant to, jog ne visos regione esančios šalys pritaria jos vertybėms. Kyla pagrįstas klausimas dėl eigos – ar  investuojama turi būti tik į politiškai panašias šalis, arkaip tik – per investicijas, kurios yra lydimos europinių standartų ir normų perėmimu, tikimasi sukurti norimą pokytį? Politinis veiksmas retai kada būna išgrynintas ir šie motyvai sąveikauja, tačiau tam, kad „Pasaulinių vartų“ projektas būtų kuo efektyvesnis, būtina tinkamai įvertinti ir savo galimybes dalintis aiškia vizija ir principais su konkrečiomis šalimis, o taip pat ir  jų gebėjimą bei norą visa tai priimti.