Šių metų vasario pabaigoje Rusijai pradėjus brutalią agresiją Ukrainoje, Turkijoje Kremliaus veiksmai buvo sutikti dviprasmiškai. Nors Ankara pasmerkė Rusijos elgesį ir išreiškė paramą ukrainiečiams pasisiūlydama tarpininkauti tarp kariaujančių pusių, aplink Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano režimą susitelkusiems nacionalistams tebesitęsiantis karas žymi vakarietiškos globalios tvarkos pabaigos pradžią, grįžtant prie pasaulio dalijimosi į įtakos sferas. Tokiais imperinio mąstymo rudimentais pasikaustę Turkijos politikos formuotojai karo akivaizdoje pasiruošę „silpniems Vakarams“ įrodyti savo sugebėjimą suprasti Rusiją.

Ankaros pasitikėjimas savo derybiniais gebėjimais santykiuose su Maskva nėra laužtas iš piršto. 2015 m. turkų karinėms pajėgoms numušus šalies oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą, valstybių dvišaliai santykiai komplikavosi. Kremlius ėmė taikyti Turkijai ekonomines sankcijas, o siekiant stabilizuoti situaciją prireikė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui adresuoto R. T. Erdogano atsiprašymo.

Rusijos ir Turkijos santykių atšilimas įsitvirtino sulig 2016 m. nepavykusiu liepos 15-osios perversmu. Po liepos įvykių V. Putinas pirmas iš didžiosios valstybės lyderių išreiškė bekompromisę paramą Turkijos vyriausybei, o nepakankamai vieninga Vašingtono ir Europos sostinių reakcija tarsi patvirtino Turkijos režimui prielaidas, jog Vakarais negalima kliautis. Veikiant tokioms sąlygoms, nenuostabu, kad Rusijos ir Turkijos dvišalių santykių plėtojimo pamatu tapo autoritarų R. T. Erdogano ir V. Putino asmeninė partnerystė.

Būtent nuo šių politinių lyderių talento laviruoti tarp konkuruojančių Ankaros ir Maskvos interesų priklauso abiejų valstybių gebėjimas rasti kompromisą karštuosiuose taškuose, kurių naujausiu epicentru tapo Ukraina. Tiesa, Ukrainos situacija nuo ankstesnių Sirijos, Libijos ar Kalnų Karabacho konfliktų labai skiriasi – Turkija šiame kare nedalyvauja tiesiogiai, tuo labiau neturi planų į jį įsitraukti, tačiau bando rasti Ukrainoje ir Rusijoje matomų prioritetų balansą.

Žvelgiant į Turkijos interesus Ukrainoje galima teigti, kad Ankaros politiniuose skaičiavimuose aiškiai pasireiškia noras bendradarbiauti su Kijevu gynybos klausimais. Rusijos agresiją patirianti šalis Ankaroje laikoma potencialia Turkijos karinės pramonės eksporto rinka. Pavyzdžiui, prasidėjus karui turkiškų ginklų eksportas į Ukrainą išaugo daugiau nei 5 400 proc. ir šiuo metu sudaro beveik 59 mln. JAV dolerių. Vis dėlto šioje Turkijos ekonomikos srityje, praėjusiais metais sugeneravusioje daugmaž 3 mlrd. JAV dolerių pajamų, tokie pelno rodikliai vis dar išlieka maži. Todėl Ankaros ir Kijevo santykiuose į pirmą planą prasiveržia technologinis akcentas, Ukrainą suvokiant kaip vieną pagrindinių Turkijos karinio arsenalo modernizacijai reikalingos technologijos tiekėjų.

Žinant, kiek daug dėmesio Ankaroje skiriama autonomiškų karinių pajėgumų vystymui, atrodytų, jog Turkija, kaip NATO narė, derybose tarp Rusijos ir Ukrainos turėtų labiau stoti Kijevo pusėn. Tokios pozicijos priėmimas būtų logiškas žingsnis, nes jei pralaimėtų karą ir netektų savo rytinių teritorijų, Ukraina vargiai galėtų padėti turkams gynybos srityje įgyti norimą konkurencinį pranašumą. Priešingu atveju tolesnio karinio bendradarbiavimo su Rusija regimybė ilgalaikėje perspektyvoje kelia savų problemų – Turkijai jau dabar už raketų sistemos S-400 įsigijimą taikomos JAV sankcijos.

Vis dėlto šiuo metu Turkija rodo minimalias pastangas teikti paramą ukrainiečiams. Konflikto pradžioje Ankara žengė svarbų žingsnį uždarydama Rusijos karinių laivų tranzitą Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais ir balsavo už Rusijos narystės JT Žmogaus teisių taryboje sustabdymą. Nepaisant to, kovo pabaigoje Turkijos pastangomis surengtos pirmosios rusų ir ukrainiečių delegacijų derybos nevirto konkrečiais rezultatais, o birželį Ankaros bandymai neįtraukiant Kijevo kartu su Maskva rasti kompromisinį variantą dėl Ukrainos grūdų eksporto atrodė mažų mažiausiai keisti.

Be to, šalis iki dabar atsisako prisijungti prie Vakarų taikomo Rusijai sankcijų režimo – Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu kaltina partnerius NATO kryptingu bandymu silpninti Kremlių. Viena vertus, susidariusią situaciją galima paaiškinti tuo, kad neryžtingai sėdėti ant dviejų kėdžių Ankarą skatina Rusijoje turimi ekonominiai interesai. Praėjusiais metais rusiškos dujos sudarė beveik 45 proc. viso Turkijos dujų importo. Be to, kartu su Kremliui pavaldžia „Rosatom“ statoma pirmoji Turkijos branduolinė jėgainė, turinti patenkinti 10 proc. šalies elektros paklausos. Todėl akivaizdu, kad santykiuose su Rusija susiformavusių priklausomybių sunku atsisakyti akimirksniu, priimant principingą poziciją dėl Kremliaus agresijos.

Kita vertus, lygiai taip pat pačioje Turkijoje sklinda retorika, kurioje galima rasti nemažai simpatijos Rusijai poteksčių. Šiuo atveju paminėjimo vertas R. T. Erdogano pareiškimas, kad karo Ukrainoje priežastimis galima laikyti NATO plėtros politiką ir tarptautinių susitarimų nesilaikymą. Jam antrino aukštas pozicijas režimo hierarchijoje užimantis Devletas Bahcelis teigdamas, jog „Aljanso narės privalo nustoti kurti nebūtas baimes“.

Tokiame kontekste Turkijoje dar kartą išryškėja skeptiškumas dėl Vakarų, kurį nuo 2016 m. aktyviai skleidžia R. T. Erdogano režimas, iki dabar pabrėžiantis, jog nepavykęs liepos perversmas buvo JAV saugumo struktūrų užmačia. Taip nuolatinis Vakarams nepalankus požiūrio atkartojimas Turkijos visuomenėje virsta abejojimu oficialiu NATO pasakojimu apie karo Ukrainoje eigą. Remiantis kovo mėnesio apklausų duomenimis, 48 proc. turkų mano, jog už situaciją Ukrainoje yra atsakingos JAV ir NATO, ir tik 34 proc. įžvelgia Rusijos kaltę dėl vykstančio karo. Todėl nestebina, kad karo fone Turkija toliau rodo norą bendradarbiauti su Rusija tarptautiniuose formatuose, kuriuose sprendžiami Sirijos ir Pietų Kaukazo klausimai.

R. T. Erdogano atsisakymą mažinti strateginę priklausomybę nuo Rusijos galima sieti su pačio Turkijos prezidento vykdomoje užsienio politikoje pasireiškiančiomis rusiškajam imperializmui būdingo elgesio apraiškomis. 2016 m. R. T. Erdoganui po liepos 15-osios įvykių užbaigus posūkį link ekspansinio nacionalizmo, Ankara pradėjo įgyvendinti ambiciją įtvirtinti Turkiją kaip vieną iš tarptautinės tvarkos polių projektuojant galią istorinėse Osmanų imperijos teritorijose. Teritorinių ambicijų skatinama R. T. Erdogano Turkija nuožmiai gina esą represuojamų tėvynainių teises Šiaurės Kipre, kontroliuoja teritorijas Sirijoje ir aktyviai veikia Irake.

Dėl to bent jau idėjiniu lygmeniu Turkijos prezidentas ir jo patikėtiniai gali racionalizuoti iš Kremliaus sklindantį pasakojimą apie „tėvynainių“ gynybą, esą išprovokuotą Vakarų sklaidos į Rusijos įtakos sferą. Turkijos nacionalistams mąstymas privilegijuotų sričių kategorijomis nėra svetimas, o net ir Vakarų institucijoms priklausantys R. T. Erdogano režimo politikai iki dabar jaučiasi nepatenkinti mažojo brolio statusu santykiuose su amerikiečiais. Visa tai Ankaroje tarsi formuoja suvokimą, kad Ukrainoje tebesitęsiantį karą galima stabilizuoti, jei ukrainiečiai apribotų savo euroatlantines ambicijas ir pasirinktų turkiškąjį vystymosi modelį, pasižymintį bandymu balansuoti tarp Vakarų ir Rytų blokų.

Nepaisant to, šiuose turkų imperinio mąstymo užkaboriuose, atsispindinčiuose R. T. Erdogano ir V. Putino asmeninėje partnerystėje, Ankara rizikuoja apleisti savo ilgojo laikotarpio interesus. Ukrainos karo metu išryškėjęs rusų brutalumas savaime neženklina vakarietiškomis vertybėmis, kaip antai sienų neliečiamumas ir pagarba žmogaus teisėms, grįstos tarptautinės tvarkos griūties. Visgi jei Ukraina neįstengs atremti Kremliaus agresijos, V. Putinas gali leistis į dar didesnes avantiūras, kurios apims ne tik Baltijos šalis, bet, ko gero, bus nukreiptos ir į istoriškai Osmanų ir Rusijos imperijų konfliktų ašimi buvusį Juodosios jūros regioną. Būtent todėl norėtųsi matyti didesnę iš Ankaros paramą Ukrainai, o ne apsiribojimą bandymais laviruoti tarp Kijevo ir Maskvos.

Vis dėlto, įvertinus ekonominę priklausomybę nuo Rusijos ir R. T. Erdogano režimo gretose pasireiškiantį norą suvokti V. Putino nuoskaudas, neatrodo, kad artimiausiu metu Turkija priims NATO požiūrį į Kremlių atitinkančią poziciją. Toks pasirinkimas kelia riziką ne tik ateityje suteikti Rusijai daugiau galių Turkijos artimojoje kaimynystėje, bet ir tiesioginių grėsmių Ankaros interesams Ukrainoje.

Autorius:

Pijus Domantas Petrošius 2021 m. baigė VU TSPMI politikos mokslų bakalauro studijas ir įgijo Cum Laude diplomą. Nuo 2021 m. studijuoja VU TSPMI tarptautinių santykių ir diplomatijos programą. Domisi autoritarinių režimų, ypač Turkijos, specifika ir jų vykdoma užsienio politika.