Metinė Konferencija 

„Diplomatijos šefo“ Stasio Lozoraičio vardo konferencija apie Lietuvos užsienio politiką 

 

Prisimindami mūsų didžiąją praeitį, tikėdami patriotizmu, ir manydami, kad tarptautiniai santykiai turi būti tvarkomi išminties pagrindais, mes, lietuviai, tikime laiminga Lietuvos ateitimi.

Stasys Lozoraitis

Lietuvos diplomatas, užsienio reikalų ministras (1933-1939).

APIE KONFERENCIJĄ:

Rytų Europos studijų centras nuo 2015 metų organizuoja tradicija tapusią metinę „Diplomatijos šefo“ Stasio Lozoraičio vardo konferencija apie Lietuvos užsienio politiką.

Forumo tikslas – suburti sprendimų priėmėjus, akademikus, ekspertus, visuomenės veikėjus prie apskritojo stalo ir, atsigręžiant į praeitį, kurti šalies užsienio politikos ateities vizijas. Per penkerius metus konferencija nuo lokalaus ekspertinio renginio išaugo iki tarptautinės konferencijos suburiančios ne tik Lietuvos, bet ir užsienio ekspertus, akademikus ir sprendimu priėmėjus.

Renginys kasmet sutraukia daugiau nei 100 dalyvių, susilaukia didelio žiniasklaidos dėmesio. Konferencija taip pat yra tiesiogiai transliuojama lietuvių ir anglų kalbomis, o 2019 metais konferencijos transliaciją stebėjo daugiau 20 000 unikalių vartotojų.

Renginio metu taip pat pristatomas ir kasmet Rytų Europos studijų centro leidžiamas „Lithuanian Foreign Policy Review“ leidinys, kurio tekstų autoriais yra aukščiausio rango Lietuvos, Europos ir JAV ekspertai, buvę ir esami sprendimų priėmėjai. Daugiau informacijos apie leidinį ir visus jo leidimus galite rasti: lfpr.lt

APIE STASĮ LOZORAITĮ (1898 - 1983)

Teksto autorė: Asta Petraitytė-Briedienė

Originalus teksto šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija

Originalus tekstas

STASYS LOZORAITIS

Gimė: 1898 09 05, Kaune

Mirė: 1983 12 24, Romoje (1999 perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse)

Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. M. Lozoraičio sūnus, S. Lozoraičio (jaunesniojo) ir K. Lozoraičio tėvas.

Nuo 1918 pabaigos dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje, nuo 1919 – Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, nuo 1921 – Ministrų kabineto reikalų vedėjas. 1923–29 dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje (nuo 1925 I sekretorius, nuo 1928 – patarėjas). Išklausė Berlyno universitete teisės paskaitų kursą.

Nuo 1929 Lietuvos pasiuntinys, 1931 laikinasis reikalų patikėtinis prie Apaštalų Sosto. 1932–34 Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius. 1934–39 užsienio reikalų ministras (jauniausias tarp to meto atitinkamų Vidurio ir Vakarų Europos šalių pareigūnų). Veiklos prioritetu laikė gerus santykius su Europos ir ypač su gretimomis valstybėmis.

1935 išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatų akademijos nariu. Santykiuose su Lenkija siekė modus vivendi. 1938 03, Lenkijai pateikus Lietuvai ultimatumą, parašė prašymą atsistatydinti iš pareigų, prezidentui A. Smetonai nesutikus, jas ėjo iki metų pabaigos. 1939 Užsienio reikalų ministerijos įgaliotasis ministras, pirmininkavo komisijai, kuri nagrinėjo problemas, susidariusias Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą.

Nuo 1939 nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. 1940 06 02 užsienio reikalų ministro J. Urbšio raštu paskirtas užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu, jei Lietuva prarastų nepriklausomybę. Šias pareigas ėjo iki mirties (išskyrus 1941–45), gyveno Italijoje. 1940 06 15 SSRS okupavus Lietuvą jo iniciatyva visi užsienio šalyse akredituoti Lietuvos pasiuntiniai pateikė jų vyriausybėms protesto notas.

Dalyvavo Lietuvos diplomatinės tarnybos ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) konferencijose Berne (1946) ir Paryžiuje (1947). Nuo 1960 dar perėmė Lietuvos atstovo Prancūzijai pareigas. Kėlė Lietuvos išlaisvinimo klausimą įvairių šalių spaudoje, lankydamas Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrus, laiškais ir memorandumais Jungtinių Tautų organizacijai ir tarptautinėms konferencijoms.

Su kitais rengė Vatikano radijo laidas Lietuvai (nuo 1940). Bendradarbiavo su lietuvių išeivių organizacijomis, daugiausia su VLIK – 1968 VLIK ir jo iniciatyva parengtas memorandumas daugelio valstybių vyriausybėms Lietuvos nepriklausomybės 50 metinėms paminėti, 1970 pasiųstas laiškas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui R. Nixonui
– šis atsakė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pritaria Baltijos šalių nepriklausomybės siekiui.

Kartu S. Lozoraitis priešinosi VLIK ir kitų lietuvių išeivių politinių organizacijų pastangoms sumenkinti Lietuvos diplomatinės tarnybos kaip Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo tęstinumo reikšmę.

Apdovanojimai: 3, 2 ir 1 laipsnio Gedimino ordinai (1928, 1934 ir 1937).

PAGRINDINIS KONFERENCIJOS PARTNERIS: