Lapkričio 12 d., LR Seimo Europos informacijos cente vyko naujos RESC analitikų parengtos studijos „Rytų partnerystė pasikeitusioje Europos saugumo architektūroje: paskata naujoms reformoms“ pristatymas. Pristatyme dalyvavo RESC direktorė Kristina Vaičiūnaitė ir studijos autoriai dr. Laurynas Kasčiūnas, Linas Kojala ir Vytautas Keršanskas. Tyrimo rezultatus komentavo Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis ir Užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento direktorius Marius Janukonis. Diskusiją moderavo Seimo URK pirmininkas Benediktas Juodka.

Studiją „Rytų partnerystė pasikeitusioje Europos saugumo architektūroje: paskata naujoms reformoms“ skaitykite lietuvių arba anglų kalbomis.

Gausiai susirinkusiems Lietuvoje reziduojantiems užsienio diplomatams, politikams, žurnalistams bei ekspertams buvo pristatytos pagrindinės tyrimo išvados. Pabrėžta, kad pasikeitusios geopolitinės ir saugumo aplinkybės verčia permąstyti Europos Sąjungos Rytų partnerystės politikos instrumentus. Tampa akivaizdu, kad ES siekis išplėsti reguliacinių normų ribas be institucijų plėtros turi tik ribotą efektą, o trečiosios šalys, pirmiausiai Rusija, tampa derybų procesą tarp ES ir Rytų partnerystės valstybių tiesiogiai sąlygojančiu veiksniu. Todėl penkerius metus skaičiuojanti ES Rytų partnerystės politika yra atsidūrusi kryžkelėje su, ekspertų teigimu, trimis tikėtinais tolesnės raidos scenarijais.

Pirmasis, pats pesimistiškiausias, reikštų ES ambicijų Rytų erdvėje mažėjimą ir atsitraukimą iš esmės pripažįstant, kad ši posovietinės erdvės dalis tebėra Rusijos įtakos zona. Antrasis „stagnavimo“ scenarijus prognozuoja nedidelius politikos bei instrumentų pokyčius, kurie sąlygotų sulėtėjusią Rytų partnerystės valstybių integraciją. Vienas to pavyzdžių – neseniai atidėtas Asociacijos susitarimo dalies nuostatų įgyvendinimas su Ukraina. Trečiasis scenarijus brėžia optimistiškiausią perspektyvą – ES turėtų ieškoti naujų paskatų tam, kad Rytų partnerystės valstybės nesustotų įgyvendinti europietiškas reformas. Viena tokių galėtų būti „narystės perspektyvos perspektyva“ – kadangi šiuo metu ES veikiausiai nepasieks konsensuso dėl tiesioginio narystės perspektyvos suteikimo nei vienai iš šalių partnerių, šis įsipareigojimas turėtų tapti atnaujinto instrumento – reformų kelrodžio (angl. k. roadmap) dalimi. Iš esmės tai reikštų, kad būtų numatyti konkretūs ir valstybėms diferencijuoti integracijos ir reformų įgyvendinimo planai bei jų eigos vertinimas, o įgyvendinus iškeltus tikslus ES įsipareigotų suteikti narystės perspektyvą ir tęsti integraciją. Tokiu atveju atsakomybė už reformas pirmiausiai kristų pačioms Rytų partnerystės šalims, bet kartu joms būtų uždegama „šviesa tunelio gale“ – numatomas konkretus tolesnio suartėjimas su ES planas.

Greta to studija pateikė rekomendacijas ES valstybėms: pirmiausiai spartinti Asociacijų sutarties ratifikavimo procesą, kurį kol kas užbaigė tik septynios valstybės, tarp jų ir Lietuva; užtikrinti, kad trečiųjų jėgų sąlygojami „įšaldyti“ konfliktai netaps priežastimi stabdyti integraciją; bei skatinti efektyviau perkelti gerąsias praktikas, nes daugelis Vidurio ir Rytų Europos valstybių prieš kelis dešimtmečius pradėjo panašų reformų procesą bei įgijo vertingos patirties, kuria gali pasidalinti su Rytų partnerystės šalimis.
Ypatingą svarbą šiems procesams turės 2015 metais Rygoje vyksiantis ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Jame tikimasi ne tik naujos politikos strategijos, bet ir ambicingų priemonių, kuriomis ES sieks paneigti iš išorės formuojamus mitus Rytų partnerystės šalyse apie neigiamą integracijos į Vakarus įtaką visuomenių raidai.

Artimiausiu metu studija taip pat bus pristatyta tarptautinei auditorijai Briuselyje bei kitose Europos Sąjungos šalyse.

Nuotrauka K. Čachovskio, DELFI.