Rugsėjo pabaigoje žinomas ukrainiečių žurnalistas Dmitrijus Gordonas įrašė 5 valandų trukmės interviu su Sergejumi Pugačiovu. Sergejus Pugačiovas – kadaise vienas artimiausių Vladimiro Putino draugų, bankininkas, politikas, milijardierius, buvęs Rusijos Federacijos Tarybos narys, vienas Boriso Jelcino 1996 m. rinkimų štabo lyderių. Užaugo Leningrade, vėlesniais devintojo dešimtmečio metais ėmė aktyviai dalyvauti versle, 1986 m. buvo nuteistas trejų metų atėmimo bausme už sukčiavimą, 1991 m. įsteigė vieną pirmųjų komercinių bankų TSRS („Severnyj torgovyj bank“). Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios gyveno JAV ir Prancūzijoje, vėliau grįžo į Rusiją, o 2010 m. pradžioje išvyko į Prancūziją visam laikui. Atsisakęs Rusijos pilietybės šiuo metu Pugačiovas yra Prancūzijos pilietis. Per pokalbį buvo paliestos temos apie Vladimirą Putiną, dabartinį Rusijos elitą, jo tapsmo istoriją, Boriso Jelcino prezidentavimą bei galimą Rusijos ateitį. Savo skaitytojams pristatome sutrumpintą šio interviu ištrauką.

BORISAS JELCINAS, DEŠIMTOJO DEŠIMTMEČIO RUSIJA

Dmitrijus Gordonas (D. G.): Kodėl grįžote į Rusiją?

Sergejus Pugačiovas (S. P.): Geras klausimas. Tada tikėjau, kad Rusija – tarsi kokia naujoji Amerika ir ji tuoj pakeis kursą, (piliečiams bus suteiktos – red. past.) visos laisvės ir panašiai.

D. G.: Buvote naivus?
S. P.: Ne. Tam buvo visos prielaidos.

Anot Pugačiovo, 1992–1993 m. Jelcinas paliko jam aršaus antikomunisto, kuris dar neseniai buvo srities komiteto sekretorius, įspūdį. Žinodamas viską iš vidaus, jis tapo žmogumi, pasirašiusiu įsaką uždrausti komunistų partiją, nors pastarasis įsakas vėliau ir buvo atšauktas.

„Tuo metu su Borisu Nikolajevičiumi buvo gan paprasta susipažinti. Visų pirma, labai gerai pažinojau Viktorą Stepanovičių Černomyrdiną. Vėliau bendravau su artimiausia (Jelcino – red. past.) aplinka: Tarpiščevu, Koržakovu, Barsukovu, Jerinu, Gračiovu ir t. t. Pavelas Borodinas – be jokios abejonės, neįvertintas žmogus. Visos tos istorijos su Berezovskiu, oligarchais ir taip toliau – be jo ten pusės dalykų nebūtų pavykę… Mano atminty Jelcinas išliko kaip žmogus, kuris labai norėjo padaryti Rusiją laimingą. Savotiškas tų laikų Navalnas. Jelcinas žiauriai norėjo suteikti Rusijai, laisvai Rusijai, visas įmanomas galimybes, bet nežinojo kaip. Jam Rusija asocijavosi su globaliu Vakarų pasauliu, jis suprato, kad tai – vienas pasaulis. Jis buvo ryžtingas žmogus, sprendimus priimdavo savarankiškai, nesitardamas su kuo nors. Bet reikia skirti 1991–1996 m. Jelciną ir jau vėlesnį… Po 1996 m. rinkimų Tatjana (Jelcino dukra – red. past.) faktiškai ėjo Rusijos prezidento pareigas. Nors ji bijojo, kratėsi šių pareigų, vadino save patarėja įvaizdžio klausimais, visgi jos įtaka buvo didžiulė. Reikia suprasti paprastą dalyką: 1996 m. rinkimai buvo labiausiai panašūs į laisvus, bet net ir 1996 m. realių rinkimų kaip Ukrainoje ar Amerikoje tiesiog nebuvo. Nes tai šalis, kurioje tauta žemai lenkiasi savo ponui. Jelcino reitingai buvo apgailėtinai žemi, visi suprato, kad jis silpnas, bet kita alternatyva buvo komunistų sugrįžimas, todėl visi to bijojo ir visomis jėgomis stengėsi, kad taip neįvyktų.

PAŽINTIS SU PUTINU, JO TAPSMAS

Pugačiovas tvirtina, kad pirmą kartą jis su Putinu susitiko pas Sobčiaką, su kuriuo tuo metu palaikė gerus verslo ryšius.

„Ypatingo įspūdžio jis tada nepaliko. Artimai su Putinu susipažinau vėliau, nes buvome kaimynai (jau Maskvoje – red. past.). Bendravome nuo 1996 m. iki mano išvykimo iš Rusijos 2010 m., kartu švęsdavome šventes, gimtadienius. Paprastai Putinas į namus kviesdavosi vos po porą žmonių, kaip vieną žinomesnių galėčiau paminėti, pavyzdžiui, Čemezovą. Mitas, kad jis turi artimą draugų grupelę, kurios niekada nepalieka. Jis nepasitiki niekuo, nepasitikėjo net žmona. Jis nuolat ką nors slepia, nuolat suka. Su juo labai sunku kalbėti, nes jis kalba kažkokiomis užuominomis apie kažkokius nesuprantamus dalykus. Jis – ne draugas, jis – uždaras žmogus. Manau, tai vienas iš svarbių dalykų, dėl kurių šalis atsidūrė ten, kur dabar yra. Šalies lyderis niekada nesakė, ką jis ketina daryti, kur jis apskritai veda šalį. Aš su juo daug kartų kalbėjau: „Volodia, tai keista…“ Juk jis kviečiasi kažkokius ministrus, premjerą, administraciją ir kiekvieną kartą po tokio susitikimo visi klausinėdavo: „Ką šefas sakė?“ Ką daryti?“

Interviu Pugačiovas taip pat užsimena apie Vladimiro Putino persikėlimą į Maskvą bei jo virsmą FST vadovu ir ministru pirmininku.

„Kalbant apie jo tapsmą, tai Putino pas Jelciną niekas nevedė – nei Berezovskis, nei Jumaševas. Tai taip pat mitas, nes tuo metu Jelcinas buvo neveiksnus. Valdžioj buvo visiškas chaosas, niekas gerai nežinojo, ką daryti ir kas bus prezidentas. Buvo kalbama apie Stepašiną, Lužkovą, Primakovą, bet pernelyg rimtai jie nebuvo vertinami. Visi bijojo ką nors daryti. Putinas atsidūrė Maskvoje per Borodiną, kuriam jis Sobčiako prašymu kažkada padėjo, o saugumo direktoriumi tapo kaip kompromisinė figūra, kuri neturėjo regzti intrigų. Jis to ir nedarė, dar prieš pat tapdamas premjeru jis iš viso norėjo palikti valstybės tarnybą ir važiuoti į Ispaniją. Premjeru tapti jam padėjo Jumaševas ir Tania, kurie įtikino Jelciną, kad Putinas yra geresnis kandidatas už Stepašiną.“

KOKS PUTINAS KAIP ŽMOGUS?

Veikiausiai viena iš įdomesnių įžvalgų šiame interviu yra po daugiau nei dešimties metų bendravimo pateikta Vladimiro Putino kaip žmogaus charakteristika.

„Koks jis žmogus? Stokojantis pasitikėjimo savimi, silpnas. Gan tingus, mėgsta pamiegoti, mėgsta komfortą. Pavydus, kompleksuotas. Turi prastą išsilavinimą ir apskritai nemėgsta skaityti knygų. Dar vienas svarbus bruožas: su Putinu galima dėl ko nors susitarti, bet tai teks daryti pačiam. Kaip sako Kudrinas – naktinė gegutė visas dienines perkukuos. „Kas paskutinis iš jo išėjo, tas ir laimėjo.“ Pas jį 10 žmonių užeina ir kiekvienam jis sako: „Taip ir bus.“ Jam įtaką daro visi. Putinas iš viso nepriima sprendimų. Nei spaudžiamas, nei savarankiškai. Galite dėl ko norit su juo tartis, bet turėsite tai padaryti patys… Kai sako, kad be jo leidimo Rusijoje nieko nevyksta, leidimas – stipriai pasakyta. Be jo tiesioginio draudimo. O draudimų jis praktiškai nedalija. Turi įvykti kažkas labai nepaprasto. Jis – ne isterikas, jis – labai ramus žmogus.“

„Ar Putinas gerai pažįsta savo tautą? Ir taip, ir ne. Kitaip nei aš, jis jau tada suprato, kad Rusijai patinka viršininkas, caras. Jis sako: „Kokia demokratija? Ką tu man pasakoji? Jie nori tvirtos rankos.“ Grįžtant prie himno, tarkim. Pamenu, jis sėdi virtuvėje ir sako: „Himno žodžius jau parašė.“ Pradedu skaityti: „Kokios čia nesąmonės? Kažkoks dvigalvis erelis kažkur skrenda, sklendžia. Kas per kvailystės?“ O jis sako: „Šitą eilutę galima pakeisti.“ Prisimenu, šią temą mes su juo plėtojom porą savaičių.“ Jis sako: „Aš čia dar su Michalkovu kalbėjau. Jis tokį ketureilį parašė.“ Toks jis žmogus. Tada suprasdavau, kad jam nuobodu. Bet kad tai išties įvyks (bus pakeistas himnas – red. past.), aš negalvojau.“

Pugačiovas pabrėžia Putino specifinį humoro, bendraujant neformalioje aplinkoje, jausmą.

„Su draugais jis gan sąmojingas. Mėgsta pajuokauti, net per daug. Tarkim, mes sprendžiam kokią nors svarbią problemą – jis 150 kartų pajuokaus ir anekdotą papasakos. Aš sakau: „Pakaks, surimtėk. 10 minučių – ir baigta. Taip, ne? Tu vadas, prezidentas. Tiesiog reikia suprasti, taip arba ne.“ Bet šitas neaiškumas įsiutino visą šalį. Sakyčiau, kad šitas neapibrėžtumas – pagrindinis korupcijos šaltinis. Žmonės nežino, kas su jais bus ne tai kad rytoj, bet šiandien. Gubernatoriai, merai, ministrai, Putino draugai, Dima Medvedevas, Kozakas… Prisimenu, kiek kartų jis man girdint žadėjo, tarkim, paskirti Kozaką ministru pirmininku. Kudriną žadėjo paskirti ministru pirmininku. O užuot skyręs ministru pirmininku… Prisimenu, Kozakas atvažiavo į Ministrų tarybą, o Putinas jį paskiria įgaliotuoju atstovu Kaukaze. O tuo tarpu žada: „Atvažiuok – paskirsiu tave ministru pirmininku.“ Tokių pavyzdžių milijonas.“

Paaiškėja ir tai, kiek tikri yra Putino įsitikinimai.

„Nepasakyčiau, kad jis ciniškas žmogus. Jis nepakankamai protingas, kad būtų ciniškas. Cinikas – tai toks žmogus, kuris pamynė moralines vertybes ir ciniškai žiūri į tai, ką daro. Putinas tuo tiki. Nesvarbu, kad jis keičia savo nuomonę 10 kartų per dieną, – kai jis kalba, jis tuo tiki.“

Galiausiai aptariamas Vladimiro Putino santykis su religija ir bažnyčia.

„Putinas ne stačiatikis, nepriklauso tikinčiųjų bendruomenei ir nėra religingas. Nebuvo ir nėra. Kai rimtu veidu stovi bažnyčioje su žvakute, jis atlieka vaidmenį. Kai jam daug kartų pasakojau apie Rusijos stačiatikių bažnyčią, prezidentui svarbu suprasti, kad visa tarybinė liaudis iš Komunistų partijos staiga perėjo į RSB. Jis sako: „Jokia „Vieninga Rusija“ nereikalinga, jeigu tokia partija šalyje yra.“