.svg)
Diskusija prasidėjo nuo klausimo, ar Vakarams po 2020 m. Baltarusijoje įvykusių prezidento rinkimų reikėjo užimti tokią griežtą poziciją, kadangi jau ankščiau A. Lukašenka nuolat bandė balansuoti tarp dviejų polių ir ar tai nesukėlė dabartinės Baltarusijos integracijos su Rusija. Buvo konstatuota, jog tai yra klaidingas naratyvas ir iš tiesų dėl Baltarusijos integracijos į Rusiją kaltas pats A. Lukašenka, nes būtent jis yra ilgametės Baltarusijos priklausomybės nuo Rusijos priežastis visose srityse – ekonominėje, diplomatinėje, karinėje, kultūrinėje ir kt.
Pripažįstama, kad krizė Baltarusijoje prasidėjo anksčiau nei 2020 m. Naujos Konstitucijos kūrimo idėją režimas svarstė nuo 2018 m. ir viena pagrindinių tokio sprendimo priežasčių buvo Baltarusijos visuomenės ir Baltarusijos verslo struktūrų pokyčiai. Visuomenės ir verslo struktūra tapo sudėtingesnė, tačiau archajiška valdžios struktūra nepasikeitė. Baltarusija turėjo gana patogias verslo sąlygas laisvosiose ekonominėse zonose ir iki 2020 m. jose buvo sukuriama 25 proc. Baltarusijos eksporto. Tokiose sąlygose tokiam verslui galiausiai tapo ankšta ir jis pradėjo kurti socialinį spaudimą siekiant apkeisti nusistovėjusią sistemą. Be to, verslas atnešė socialinių pokyčių ir pačioje visuomenėje – susikūrė miesto vidurinioji klasė, kuri iš esmės gyveno paraleliai oficialiam gyvenimui už politinės sistemos ribų. Be to, A. Lukašenka padarė didelę klaidą, kai 2019 m. surengė parlamento, o ne prezidento rinkimus. Kadangi 2019 m. kilo konfliktas su Rusija, baigęsis naftos blokada ir ambasadoriaus išsiuntimu, tuo metu susidarė netikėtas laikinas A. Lukašenkos ir opozicijos konsensusas dėl Baltarusijos nepriklausomybės. Tačiau Lukašenka netinkamai panaudojo šį visuomeninį kapitalą ir 2020 m. pradžioje jį visą prarado per savo reakciją į koronaviruso pandemiją. Visa tai kartu ir buvo bendras pagrindas tam, kas įvyko Baltarusijoje 2020 m. Analizuojant Baltarusijos krizę taip pat retai buvo minima, jog net Lukašenkos administracijos viduje veikė mažiausiai septynios įtakos grupės – saugumo tarnybos, specialiosios tarnybos, premjero Golovčenkos grupė, užsienio reikalų Makėjaus grupė, rinkos žmonės iš Nacionalinio banko ir pati Lukašenkos šeima. Tačiau 2020 m. jų sutarimas nesuskilo dėl bendro intereso dalyti valstybės pajamas tarp šių septynių grupių ir susitarimo dėl to, kad į šį ratą nebūtų įleista aštuntoji, devintoji grupė ir t. t., tuo didinant sau kylančią riziką. Tai, kas vyksta dabar, yra A. Lukašenkos valdžios, kaip personalizuoto režimo, apogėjus. A. Lukašenkos režimas neturi išsišakojusio interesų grupių tinklo, išvystyto partinio aparato ir režimas nuosekliai žengia tolimesnio Baltarusijos suvereniteto naikinimo link. Net nominalūs Baltarusijoje egzistavę biurokratijos elementai išsigimė ir šiuo metu šalį iš esmės valdo tiesioginių vietininkų ratas, beveik karo padėties sąlygomis.
Dabartinis Minsko spaudimas Vakarams migrantų krizės kontekste nepasiteisino, tačiau dabar kyla reali problema dėl įstrigusių žmonių pasienyje, kurie buvo apgauti ir atvyko į Baltarusiją, bet šiuo metu niekas nežino, ką su jais daryti. Pati migracijos krizė iš tiesų visgi yra Baltarusijos organizuota operacija. Rusija galėjo padėti Minskui logistiškai, tačiau sunku teigti, kad ji buvo visos operacijos iniciatorė. A. Lukašenkos padėtis užsienio politikos srityje yra itin sudėtinga, tačiau viduje padėtis jau stabilizavosi ir migracijos krizės situacija yra senas eskalavimo dėl deeskalacijos metodas. Be to, nelegali migracija savaime yra reali problema, kuri jau seniai yra Europos darbotvarkės dalis, bet su kuria Europai iki šiol nepavyko susidoroti. Ji yra Europos Achilo kulnas į kurį ji nuolat gauna smūgius, kai iš jos kažko yra reikalaujama. Tačiau pastaruoju metu ES viduje apie šią problemą kalbama daug atviriau, kas sudaro palankesnę terpę jos sprendimui. Migracijos krizė, be kita ko, yra ir sėkmingas režimo bandymas nukreipti medijos, taip pat ir ekspertų, dėmesį nuo kankinimų ir žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje.
Artimiausioje perspektyvoje A. Lukašenka tikisi kitais metais įvykdyti politinį tranzitą Konstitucinės reformos dėka. Pagrindinė A. Lukašenkos užduotis yra išgyventi ir išlikti sistemoje, ją pakeičiant taip, kad būtų galima simuliuoti, jog demonstrantų norų buvo atsiklausta. Pasinaudoti šiuo tranzitu norės ir Rusija. Šiuo metu Lukašenka pats nekurs politinės alternatyvos sau, todėl Rusijai svarbu sukurti sistemą, kurioje būtų galima kurti politines struktūras, nes iki šiol A. Lukašenka užgniaužė visus bandymus kurti politinius judėjimus, įskaitant ir prorusiškus. Būtent dėl to Rusija siūlo savo Konstitucinės reformos variantą. Ji norės paveikti Konstituciją taip, kad padidėtų Rusijos įtaka Baltarusijoje tose srityse, kuriose Kremlius negalėjo to padaryti anksčiau. Nors Baltarusija yra labai priklausoma nuo Rusijos, anksčiau Lukašenka neįleisdavo Rusijos į eilę strateginių sričių, mieliau priimdamas „paramą“ pinigais. To pavyzdys yra ir Astravo atominė elektrinė, pastatyta už paskolos lėšas, tačiau priklausanti Baltarusijai. Todėl Rusija žaidžia ilgalaikį žaidimą, o jos svarbiausias uždavinys – įžengti į Baltarusijos ekonomikos svarbiausias pramonės šakas tiek, kad niekas, kas ateis po A. Lukašenkos, neturėtų erdvės manevrui.
Atskiros analizės taip pat sulaukė ir režimo nebaudžiamumas tarptautiniuose santykiuose bei nesugebėjimas sukurti realių apsaugos priemonių nuo Baltarusijos režimo manipuliacijų. Nors A. Lukašenkos režimas už savo veiksmus yra baudžiamas tiek, kiek tai įmanoma, įvedant ir plečiant jam sankcijas, tai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, leidžiančių A. Lukašenkos režimui vis dar užimti savo vietą, nes visa Baltarusijos valdžios sistema yra grindžiama nebaudžiamumu. Jeigu bausmės klausimas yra tai, ar ji yra pakankama, kad A. Lukašenka pakeistų savo elgesį, kol kas to nevyksta ir nėra žinoma, kas apskritai galėtų jį taip paveikti. Tarptautinėje teisėje iš esmės nėra mechanizmų, kurie leistų bausti ar priversti valstybes ką nors daryti, taip pat nėra jokių objektyvių tokio baudimo kriterijų. Teoriškai egzistuoja galimybė įvesti tokio masto sankcijas, kad jos sunaikintų visą Baltarusijos ekonomiką ir taip sužlugdytų režimą, tačiau tai sukeltų tokį kiekį naujų problemų, kad ši alternatyva nėra reali. Vis dėlto, yra įmanoma pradėti baudžiamąjį procesą už labai konkrečius veiksmus, tokius kaip režimo vykdomus kankinimus, kuriuos jau patyrė tūkstančiai žmonių. Šiuo atžvilgiu kalbant apie bausmę, omenyje turimi tokie instrumentai, kaip universaliosios jurisdikcijos principas, kuris egzistuoja ir jau buvo taikomas Sirijai. Jis turėtų taip pat būti taikomas ir Baltarusijos atveju.
Baltarusija tapo viena didele problema prie ES sienų, kuri ateities perspektyvoje gali sukurti eilę neaiškumų. Nepaisant dabartinių tendencijų, klausimas, kas atsitiks Baltarusijai po A. Lukašenkos nėra aiškus, nes tarp jo dabartinio kurso ir sociologiškai išmatuotų tikrųjų baltarusių visuomenės nuotaikų yra didelis atotrūkis, ką mato ne tik pats A. Lukašenka ir Vakarai, bet ir Rusija. Be šio veiksnio, išlieka ir klausimas, kaip Baltarusijos režimo vidaus problemomis toliau pasinaudos išoriniai veikėjai, o ypač Rusija. Šio klausimo kontekste aktualus ir Ukrainos aspektas, nes netolimoje ateityje gali paaiškėti, kad būtent Ukrainos saugumo klausimas Vakarams taps daug aktualesnis nei Baltarusijos. Todėl iš Vakarų politikos perspektyvos pagrindinis dabartinės Baltarusijos problemos sunkumas yra tai, kad neįmanoma išspręsti kiekvieno klausimo atskirai nuo kitų, todėl Vakarams būtina nustatyti prioritetus, kurie klausimai yra svarbiausi.
